Boro junginių atradimą ir naudojimą galima atsekti senovės Egipte, kur boraksas buvo naudojamas kaip stiklo srautas, taip pat senovės alchemikai, tačiau boro rūgšties cheminė sudėtis išliko paslaptimi iki XIX amžiaus pradžios.
1808 m. Britų chemikas Davidas elektrolio kalio metodu netrukus po rudojo boro atradimo ir rudojo boro elektrolitinio lydymo boro trioksido metodu, tais pačiais metais prancūzų chemikas Gay-Lussacas ir Taineris naudojo metalinį kalį, kad sumažintų boro anhidratą rūgšties, kad gautų elementinį borą.
Tiesą sakant, nė vienas iš jų negamino gryno boro, o itin gryno boro gauti beveik neįmanoma. 1892 m. Henry Moisanas ekstrahavo grynesnį borą. Galų gale JAV E. Weintraubas uždegė boro chlorido garų ir vandenilio mišinį, kad gautų visiškai gryną borą. Nustatyta, kad iš šios medžiagos gautas boras yra labai kitokio pobūdžio, nei buvo pranešta anksčiau.
